Šiuolaikinėje visuomenėje nuogumo tema tampa vis labiau normalizuojama, o tam tikrose srityse net skatinama. Mados, socialinių tinklų ir populiariosios kultūros tendencijos rodo, kad daugelis moterų vis labiau linkusios atskleisti savo kūną, nepalikdamos nieko paslaptingo. Tai vyksta ne tik pramogų pasaulyje, bet ir kasdieniame gyvenime – atviras apsinuoginimas tampa įprastu reiškiniu, o tam tikrose aplinkose netgi norma. Vis dėlto kyla klausimas: ar tikrai toks nuogumo kultas reiškia moters laisvę, ar tai labiau savivertės praradimas?

Lyginant skirtingas kultūras, galima pastebėti esminius skirtumus, kaip moteris suvokia savo vertę ir orumą. Pavyzdžiui, žydų, musulmonų ir indu bendruomenėse moters pagarba sau yra neatsiejama nuo jos aprangos, elgesio bei santykio su aplinka.

*Žydų kultūroje, ypač ortodoksinėse bendruomenėse, moterys laikosi „tzeniut“ principo, kuris reiškia kuklumą ne tik aprangoje, bet ir elgsenoje. Čia nuogumas laikomas ne laisvės, o priešingai – savivertės praradimo simboliu. Moteris, vertinanti save, nesiekia provokuoti, o savo kūną laiko vertybe, skirta tik artimiausiam žmogui.

*Musulmonų kultūroje hidžabo arba dar konservatyvesnio nikabo dėvėjimas taip pat siejamas ne su priespauda, kaip dažnai mėgstama interpretuoti Vakaruose, bet su moters orumu ir pagarba sau. Musulmonės savo apranga ir laikysena pabrėžia, kad jų vertė nesusijusi su kūno demonstravimu, o kyla iš jų intelekto, dvasinių savybių ir elgesio. Tuo tarpu Vakarų pasaulyje vis labiau populiarėja požiūris, jog moters vertė matuojama jos seksualumu, dėl ko formuojasi pavojinga tendencija – moterys tarsi pačios savanoriškai objektyvizuoja save ir paverčia daiktu.

*Indų kultūroje, ypač tradicinėje hinduistinėje visuomenėje, moters apranga taip pat atspindi jos pagarbą sau ir savo šeimai. Saris ar kitos tradicinės aprangos detalės ne tik išryškina moters grožį, bet ir leidžia jai išlaikyti tam tikrą paslaptingumą, kuris Vakaruose, atrodo, visiškai išnyksta. Kuklumas čia nėra siejamas su silpnumu, o veikiau su išmintimi ir gebėjimu išlaikyti vidinę stiprybę.

Vakarų kultūroje šiandien vis dažniau matome priešingą reiškinį – moterys drąsiai apsinuogina, manydamos, kad tai reiškia laisvę, tačiau ilgainiui tai tampa ne laisvės, o savivertės trūkumo požymiu. Jei moteris mano, kad tik demonstruodama savo kūną gali būti įdomi ar patraukli, ar tai tikrai laisvė? O gal tai tiesiog visuomenės primesta iliuzija, skatinanti kuo labiau išnaudoti moters kūną kaip prekę?

Ir visgi tikroji moters galia ir savivertė slypi ne nuogumo demonstravime, o gebėjime saugoti save ir suvokti, kad vertingiausios kūno ir sielos dalys nėra skirtos visų žvilgsniams. Skirtingų kultūrų pavyzdžiai rodo, kad pagarba sau ir tikroji moters stiprybė kyla iš savęs vertinimo, o ne iš noro būti matoma bet kokia kaina.

Svarbi jūsų nuomonė ir nedvejokite jos reikšti po postu

Aglaja lu