Santykiai – tai šventas šokis, kurio žingsnius pradedame ne visada suprasdami, kur jis mus nuves. Iš pradžių tai būna magija – akys dega, širdis plaka pašėlusiu ritmu, o kiekviena diena atrodo kaip naujas pasaulio atvėrimas. Mes žvelgiame į mylimą žmogų tarsi į slėpiningą visatą, pilną stebuklų, kuriuos norisi tyrinėti be pabaigos. Bet laikui bėgant, kažkas ima keistis.

Vakar stebėjome vienas kitą su smalsumu ir susižavėjimu, o šiandien vietoj to matome įpročius, nuovargį ir kasdienybės dulkes, kurios pamažu užkloja kažkada spindėjusią meilę. Sieloje ima kirbėti klausimas: ar tai tik laikina būsena, ar tylus ženklas, kad mūsų kelias su šiuo žmogumi jau baigėsi?

Pavargti nuo meilės?

Mylintys žmonės dažnai bijo pripažinti, kad santykiai juos vargina. Kaip galima pavargti nuo kažko, kas kadaise buvo visas tavo pasaulis? Tačiau meilė, kaip ir viskas gyvenime, paklūsta ciklams. Mes įsimylime ne tik žmogų, bet ir jo pažadą – amžiną džiaugsmą, nuolatinį dvasinį augimą, užtikrintumą. Tačiau kai partneris tampa per daug pažįstamas, kai visos jo istorijos jau girdėtos, kai jo buvimas šalia tampa savaime suprantamu, mes pradedame ieškoti naujų šaltinių, kurie maitintų mūsų sielą.

Žmogaus prigimtis tokia, kad jis nuolat trokšta augimo, pokyčių, naujų potyrių. Kai santykiai tampa per daug nuspėjami, siela pradeda ilgėtis nepažinto – naujų akių žvilgsnio, naujos šypsenos, kito kūno energijos. Psichologai tai vadina natūraliu adaptacijos efektu – tai, kas anksčiau kėlė euforiją, ilgainiui tampa kasdienybe. Ezoterikai gi sako, kad mūsų auros dažniai keičiasi, ir jei partnerio energija nebeskamba tuo pačiu ritmu kaip mūsų, pradedame justi tuštumą.

Tad nenuostabu, kad net būdami santykiuose kartais pajuntame žvilgsnį, kuris priverčia širdį sudrebėti, žodį, kuris vėl suvirpina vidinę stygą. Tai ne nuodėmė – tai ženklas, kad mumyse gyva troškimo galia, kuri ieško naujo kelio. Klausimas tik vienas: ar mes pasirengę šį troškimą pažinti ir suprasti, ar tiesiog leisti jam sugriauti tai, kas buvo statyta metų metus?

Kai meilė pavargsta, turime du kelius: pabėgti arba suteikti naują gyvybę tam, kas jau blėsta. Dažnai, vietoj to, kad ieškotume jaudulio naujame žmoguje, verta atsigręžti į tą, kuris jau šalia. Kaip dažnai mes iš tiesų matome savo partnerį? Kaip dažnai klausomės jo be išankstinių nuostatų? Galbūt naujumo jausmas nėra kitame žmoguje – gal jis slypi gebėjime iš naujo pažvelgti į tą, kurį manėme pažįstantys?

Meilė nėra stichija, kuri tiesiog užklumpa ir palieka mus bejėgius. Ji – kaip liepsna, kurią reikia mokėti kurstyti. Kartais tai reiškia perdegti ir atgimti iš naujo, kartais – paleisti, o kartais – išdrįsti grįžti ten, kur viskas prasidėjo, ir atrasti, kad po dulkių sluoksniu vis dar slypi tas pats magiškas pasaulis, į kurį kadaise įžengėme su virpančia širdimi.

Aglaja Lu