Šamanas – tai ne tik žmogus, kuris gydo žolelėmis ar murma senovines maldas. Jis – tiltas tarp matomo ir nematomo pasaulio, tarpininkas tarp dvasios ir kūno, tarp praeities ir ateities. Tai pašaukimas, reikalaujantis visiško atsidavimo, nes šamano gyvenimas nėra vien kasdienė būtis – tai amžinas dialogas su visata.

Tikras šamanas nėra tik ritualų atlikėjas. Jo misija – nešti pusiausvyrą, gydyti sielą ir kūną, atkurti žmogaus ryšį su gamta, protėviais, savuoju „aš“. Į jį kreipiasi ne tik dėl ligų, bet ir dėl dvasinių krizių, prasmės ieškojimo, santykių problemų. Jo darbas – ne spręsti už žmogų, o parodyti kelią, kuriuo eiti.

Tam, kad galėtų atlikti savo pareigą, šamanas mokosi visą gyvenimą. Jo išmintis – ne knygose, o tiesioginiame ryšyje su gamta, dvasinėse kelionėse, sapnuose, išgyventuose regėjimuose. Jis moka skaityti ženklus, matyti už regimosios tikrovės ribų. Kartais šis pašaukimas ateina per skausmingas patirtis, ligas ar net mirtį – tik pereinant slenkstį tarp pasaulių galima suprasti, kaip juos sujungti.

Ritualai, kuriuos atlieka šamanas, skirti išlaisvinti žmogų nuo vidinių ar išorinių pančių. Tai gali būti dainos, šokiai, ugnies apeigos, augalų panaudojimas, būgno garsai ar gili meditacija. Kiekvienas veiksmas turi savo reikšmę – nėra atsitiktinumo, viskas atliekama su intencija. Svarbiausia – ne pati forma, o energija, kuri gimsta šių apeigų metu.

Šamano gyvenimas – tai nuolatinis buvimas tarp dviejų pasaulių. Jis nemedžioja šlovės, nes jo tikslas – ne būti matomu, o būti naudingu. Dažnai jis gyvena paprastai, gamtoje, tačiau jį galima sutikti ir šiuolaikiniame mieste – tikras šamanas egzistuoja ne per išorinius atributus, o per savo vidinę esmę. Tai žmogus, kuris jaučia daugiau, mato giliau ir neša savyje ne žinias, o išmintį.

Aglaja Lu