"Pasak eskimų, šamano ar šamanės galia slypėjo ir jų dantų išsaugojime. Neturinčio dantų šamano burtai buvo patys silpniausi. Stiprūs ir aštrūs dantys tarsi padėdavo šamanui ir suteikdavo jam jėgų per šamaniškus seansus... Senatvėje šamanas paprastai netekdavo jėgų "2. Silpnos ir sulysusios prigimties šamanai tapdavo nenaudingi dvasioms. Naudodamosi žmogumi per jo gyvenimą, dvasios palikdavo jį vieną su mirtimi ir ieškodavo naujo indo.

Būtent sielos pakeitimas demonu šamaniškos iniciacijos metu paaiškina stebėtiną ir Sibiro šamanų visuotinai pripažįstamą faktą, kad neofitui nesuteikiamas joks mokymas. Senasis šamanas jį tik inicijuoja, sujungdamas su neofitu dvasias-asistentus. Viso "šamaniškojo mokslo" tiesiogiai moko dvasios. "Mūsų klausimai apie šamanizmo mokymą sukėlė Nanai ir Ulčos žmonių sumišimą.

Vos tik pacientas (sergantis šamaniška liga - A. Z.) buvo įšventintas į šamanus, jis jau buvo laikomas potencialiu šamanu, nors žmonės ne iš karto kreipdavosi į jį pagalbos". Net tos Sibiro tautos (altajiečiai, šoriai, jakutai), kuriose vis dėlto praktikuojamas šamaniško amato mokymas, pačių šamanų įsitikinimu, turi išimtinai "taikomąjį" pobūdį. Visko, kas iš tiesų svarbu, šamaną visada moko pačios dvasios.

Buriatai tiki, kad per iniciaciją neofito siela pakyla į "dievų pasaulį", kur dievai ir protėvių šamanai jam perduoda slaptas žinias - tikruosius dievų vardus ir jų šaukimo taisykles. Australijos šamano gydytojo iniciacijos metu laikoma, kad būtina, jog jis dvi ar tris dienas nemiegotų. Per tą laiką jo siela lieka dvasių karalystėje ir gauna visas reikalingas žinias. Kondo burtininkas prieš iniciaciją miega nuo 1 iki 14 dienų, kol jo siela "treniruojasi" danguje. Pas Grenlandijos eskimų naujasis šamanas tuo pačiu tikslu lanko genties demonus.

Buvimas "protėvių ir dievų" pasaulyje jokiu būdu neapsiriboja vien tik "informacijos perdavimu". Be to, pasak daugumos informatorių, ten taip pat nieko nėra mokoma, bent jau ne priimtinu būdu. Įšventinamasis nebuvo mokomas, jis buvo transformuojamas. Daugumos Sibiro čiabuvių teigimu, dvasios ir protėviai vienaip ar kitaip visiškai pakeisdavo neofito kūną. Jį arba išdarinėdavo ir suvalgydavo "dievai", arba nukaldindavo "dangiškieji kalviai", arba išvirdavo katiluose. Kartais sakoma, kad dvasios po įšventintojo oda pakišdavo stebuklingus akmenis, paleisdavo gyvates, kirminus, vabalų lervas, o į skeletą įdėdavo specialų "šamanišką kaulą".

Šamaniškos iniciacijos vizijos aiškiai rodo, kad čia inicijuojamasis yra "aprengiamas" dvasiomis ir protėviais. Jos pakeičia jo kūną, protą ir jėgas. Paprastas žmogus miršta, o iniciacijos proceso metu atsiranda nauja demoniškų savybių turinti būtybė, galinti laisvai bendrauti su dvasiomis ir protėviais. Ši naujoji būtybė nėra atsiskyrusi nuo buvusio, dar neįšventinto žmogaus, tačiau nėra su juo tapati. Kūnas yra tas pats, tik iniciacijos apeigų metu dvasių transformuotas, jis yra paveldėjimo saugotojas ir naujų savybių nešėjas.

Nauja šamano kūno, transformuoto per iniciaciją, savybė taip pat yra jo gebėjimas generuoti dvasių-asistentų atvaizdus, būtinus kamlanai. Stipriems šamanams šie atvaizdai atsiranda iš burnos. Dažnai prieš jiems atsirandant šamanas ilgai kenčia dieglius ir gimdymo skausmus. Tuomet stabai išeina su vėmimu. Nanajų šamanas Altaki Olchi parodė Anai Smoliak sidabrines dviejų driežų ir žuvies figūrėles, taip pat trijų centimetrų skersmens sidabrinį diską su velnio su dviem uodegomis atvaizdu. Visos šios figūrėlės įkūnijo dvasios pagalbininkus, kurie ateidavo pas šamanę per jos šamaniškas apeigas, ir visos jos, anot šamanės, atsirasdavo iš jos burnos.

Nanu tautai, šis reiškinys yra gerai žinomas ir turi specialų pavadinimą solbi. Tačiau panašūs tikėjimai stebuklinga, iš žmogaus vidaus kylančia stabų ir kitų daiktų kilme plačiai paplitę tarp įvairių tradicijų ir kultūrų šamanų. Šie tikėjimai vienareikšmiškai liudija šamano asmens dvilypės prigimties naudai, nes žmogus negali pagimdyti dvasių atvaizdų, jei jie neturi jokio ryšio su jų prigimtimi. Solbi aiškiai nurodo demoniškojo elemento buvimą šamane, kuris generuoja savo ikonas, akivaizdžiai jas demonstruodamas iš burtininko burnos. Šamaniška iniciacija tampa veiksmu, paverčiančiu žmogų demoniška-antropine būtybe.

Neatsitiktinai aukščiausios iniciacijos ibanų manangas vadinamas skausmo manangu, t. y. šamano dvasia. Šiaurės Kalimantano kalbose balian reiškia dvasios įkūnijimą, demonizavimą. Žmogus, gavęs dvasių kvietimą pakilti iki manang boli lygio, pakeičia lytį - vyras veda, moteris išteka, abu apsirengia priešingos lyties drabužiais ir, išdaliję visą savo turtą vaikams bei giminaičiams, pradeda naują gyvenimą. Visi šie išoriniai vaizdiniai simbolizuoja vieną dalyką - buvusio žmogaus mirtį ir naujos būtybės atsiradimą: skausmo manang - šamano dvasios.