Tačiau vidinė šamaniškos iniciacijos prasmė nesibaigia kūno ir sielos atgimimu ir transformacija. Taip pat labai svarbu, kad įšventinamasis patiria beveik nepakeliamą kančią. Iniciacija yra ne tik mirtis, bet ir skausminga mirtis. Kančia visada yra atpirkimas, atpirkimas už savo nuodėmes, už savo skriaudas. Nuodėmės gali būti paties kenčiančiojo arba kitų nuodėmės, kurias jis prisiima ant savęs. Pastaruoju atveju kažkaip simboliškai paaiškinamas jo bendrininkavimo faktas kančioje tų, dėl kurių kenčiantysis kentėjo. Be bendrininkavimo jų neteisingumas negali būti atpirktas. Kančios galia, energija nepaverčiama išgydymu.

Šamaniškojo įšventinimo logika tikriausiai tokia pati, tik apversta aukštyn kojomis. Čia žmogus nėra Dievo kančios bendrininkas, bet dvasios stengiasi tapti žmogaus kančios šalininkais. Demonai visaip kankina neofitą, ragaudami jo kančios energiją, bendrystę (t. y. tapimą žmogaus kūno ir kraujo dalimi), kuri aiškiai išreiškiama simbolišku "dievų ir protėvių" inicijuojamo kūno valgymu. Tai eucharistinis sakramentas atvirkštine tvarka. Eucharistijoje valgydamas kentėjusio, mirusio ir prisikėlusio Dievo-Žmogaus kūną ir gerdamas jo kraują krikščionis tampa Dievu, o šamaniškoje iniciacijoje valgydamas neofito kūną demonas tampa žmogumi. Šis "dvasios žmogus" yra šamanas. Nenustodamas būti žmogumi, šamanas tampa demonu, tiksliau - nenustodama demoniškos egzistencijos, dvasia šamane įgyja žmogaus kūną ir sielą.

Iniciacija, įgyjant žmogaus kūną, matyt, labai reikalinga dvasioms, o ne žmogui. Todėl būsimasis šamanas priešinasi, kiek gali, ir atsiduoda dvasioms, kai nebegali pakelti šamaniškos ligos kančių. Šamano iniciacija yra atvirkštinė askezė.

Daugelis tautų šamanus skirsto į "baltuosius" ir "juoduosius", t. y. tuos, kurie bendrauja su dangaus jėgomis, ir tuos, kurie žino kelius pas požemio pasaulio dvasias. Buriatai dėvi baltus drabužius, skirtus pirmiesiems, ir mėlynus - antriesiems. Nencų šamanai, bendraujantys su dangaus jėgomis, vadinami budtode, o tie, kurie bendrauja su mirusiųjų pasauliu, - sawode. Viskas priklausė nuo to, kokia dvasia atlikdavo šamanų iniciaciją, valgydavo neofito kūną ir gerdavo jo kraują, nuo kurios pasaulio medžio dalies buvo nupinta šaka jo šamaniškam tambūrinui. Kai kurios tautos, pavyzdžiui, ulčiai ir nganasanai, tokio skirtumo neturi, vienas ir tas pats šamanas pagal poreikį keliauja ir į viršutinį, ir į apatinį pasaulį.

Be "erdvinės specializacijos", šamanai paprastai skiriasi ir pagal turimą "šamanišką galią". Silpnus šamanus, kurie šamanuoja tik sau, nanai vadina

Mepi-sama (mepi -

patys). Paprastai jie yra žinomo šamano giminaičiai, nepraėję įšventinimo ceremonijos, dažnai jie net neturi tamburino, šio pasaulio modelio apgyvendinti burtininko dvasios pagalbininkai. "Vidutiniai" šamanai vadinami nanai

taochin-sama

(žodis taocha reiškia taisyti, remontuoti, palaikyti ugnį).

Taochin-sama

dažniausiai yra gydytojai šamanai. Tai didžiausia šamanų grupė, kurios nariai yra oficialiai įšventinti ir turi padedančias dvasias.

Tačiau didžiausią pagarbą ir baimę nanajų tautoje kelia kasatysama, stipriausi burtininkai, kurių pasitaiko gana retai. Kosa, kaip jau minėta, yra paskutinės laidotuvių apeigos, kurias nanajiečiai atlieka mirusiajam. Kasat-šamanai, be įprastų dvasių pagalbininkų, turi didžiulę "didelę kaip tvartas" paukščio dvasią Koori, be kurios pagalbos neįmanoma palikti požemio pasaulio gyvam. Kasat-šamanas gali greitai peržengti barjerus tarp pragaro ir žemės pasaulio, tik pasodinęs Koori į balną. Kita svarbi dvasinė kasati šamano savybė yra rogės-narty, kurios vienintelės gali saugiai ir sveikai nugabenti mirusiųjų sielas į buni, mirusiųjų žemę. Silpni ir vidutinio ūgio šamanai niekada nedrįstų palydėti mirusiojo sielos, pernelyg didelis pavojus "prarasti" sielą be rogių kelyje arba amžinai likti mirusiųjų buveinėje. Tarp šamanų sklando baisios legendos apie arogantiškus šamanus, kurie ėmėsi netinkamo darbo ir prarado sielą požemiuose. Netrukus toks šamanas arba nuskęsdavo, arba mirdavo medžiojamas plėšraus žvėries.