Santykiai – tai gyvas organizmas, kuriam reikia nuolatinės priežiūros, šilumos ir kvėpuojančio erdvės pojūčio. Kartais mylintys žmonės suvokia, kad šis organizmas tampa per sunkus nešti, kad jis nebeteikia džiaugsmo, o tik vargina. Pirmiausia tai būna nepastebimi ženklai – lengvas nepasitenkinimas, emocinis atstumas, išnykęs smalsumas kito žmogaus vidiniam pasauliui. Bet tada ateina akimirka, kai akys pradeda ieškoti kitų akių, ausys – kito žodžio, kūnas – naujos energijos.

Vieniems ši būsena tampa savirefleksijos etapu – jie bando naujai įžvelgti partnerį, atrasti prarastą artumą ir kurti iš naujo. Kiti gi leidžia sau pasiduoti traukai, kuri veda nežinomybės link. Nežinomybė dažnai atrodo patrauklesnė nei stabilumas, nes ji žada galimybę – galimybę vėl jausti, vėl trokšti, vėl gyventi ne rutinos ritmu, o jausmų bangavime.

Tačiau kas laukia tų, kurie nusprendžia ieškoti naujos meilės? Iš pradžių viskas atrodo kaip svaiginantis nuotykis – kiekvienas prisilietimas atrodo gilus, kiekvienas pokalbis – įdomus ir nežinomas. Naujas žmogus tampa tarsi švarus lapas, ant kurio galime užrašyti naują savo versiją. Bet dažnai mes pamirštame, kad ir ši nauja meilė, jei duosime jai laiko, taps pažįstama, nuspėjama, galbūt net monotoniška. Tuomet klausimas iškyla iš naujo: ar problema buvo santykiuose, ar pačiame mūsų santykyje su savimi?

Tie, kurie pabėga į naujus santykius, ne visada randa tai, ko ieškojo. Juk troškulys nėra malšinamas vandens keitimu – jis malšinamas savęs pažinimu. Kartais ieškojimas naujame žmoguje iš tikrųjų yra gilus troškimas atrasti naują savo būseną, o tam visai nebūtina griauti jau pastatytų tiltų. Kartais užtenka iš naujo pažvelgti į savo mylimąjį, bet ne kaip į žmogų, su kuriuo praleidome daugybę metų, o kaip į neatrastą galaktiką, kuriai dar yra daugybė vietų augti ir švytėti.

Aglaja Lu